Rusijos istorija

Article in other languages:


Rytų slavų istorija
Rusijos \| Ukrainos \| Baltarusijos
Rusija iki Kijevo Rusios (Rusios kaganatas)
Kijevo Rusia
Riurikaičių dinastija
Rusios kunigaikštystės:
Naugardas, Pskovas, Polockas, Kijevas, Černigovas, Perejeslavas, Vladimiras-Suzdalė, Haličas-Voluinė, Smolenskas
LDK, Maskvos Didžioji Kunigaikštystė
Romanovų dinastija
Rusijos imperija
1905–1907 m. revoliucija
Rusijos revoliucija
VULR, ULR, BLR
TSRS (RTFSR, UTSR, BTSR)
Rusija, Ukraina, Baltarusija
Rusijos istoriniai regionai:
Karelija, Ingrija, Vepsija, Permė, Pavolgys, Ponto stepė, Sibiras

Rusijos istorija - Rusijos valstybės ir kitų iki jos egzistavusių valstybių - pirmtakių, istorija.

Turinys

1 Rusijos teritorija iki Kijevo Rusios
2 Kijevo Rusia
3 Rusų kunigaikštystės
4 Rusijos imperija
5 Rusijos TFSR
6 Rusijos Federacija
- 6.1 1999
- 6.2 2006
- 6.3 2007
- 6.4 2008
7 Kiti Rusijos istorijos straipsniai
8 Šaltiniai

Rusijos teritorija iki Kijevo Rusios

Apie laikotarpį iki Kijevo Rusios susidarymo žr. Rusijos teritorija iki Kijevo Rusios Pirmoji didelė slavų valstybė regione buvo Kijevo Rusia, susikūrusi apie 850 m. Ši valstybė išsiplėtė apimdama visas rytų slavų žemes, tačiau XII a. suskilo į dalines kunigaikštystes. Susiformavo trys pagrindiniai centrai: Vladimiras, Volynė ir Novgorodas. Šias valstybes labai susilpnino mongolų užkariavimas XIII a. viduryje. Po 1240 m. mongolų žygio visos rusų kunigaikštystės tapo mongolų duoklės mokėtojomis. Tuo pačiu metu rusų kunigaikštystėmis ėmė domėtis ir kitos kaimyninės valstybės: Švedija, Livonija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Livonijos ordino ir švedų puolimą 1242 m. sustabdė Vladimiro didysis kunigaikštis ir Novgorodo valdovas Aleksandras Nevskis.

Kijevo Rusia

Pagrindinis straipsnis: Kijevo Rusia

Rusijos, kaip ir jos kaimynių Baltarusijos ir Ukrainos istorijos pradžia yra Kijevo Rusia – ankstyvųjų viduramžių valstybė su daugiausia slavų gyventojais ir valstybine pravoslavų bažnyčia su centru Kijeve.

IX a. rytų slavų genčių valstybingumo formavimuisi įtakos turėjo variagai, iš Skandinavijos besiskverbiantys švedų vikingai. Viena iš versijų teigia, kad žodis „Rusia“ (rusiškai Русь) kildinamas iš suomių „Ruotsi“ (irkluotojai), tačiau iki šiol nėra bendros istorikų nuomonės šiuo klausimu. Vikingų, irdavosių didžiosiomis upėmis – Dniepru ir Volga, įtakos Rusios susidarymui mastas taip pat nėra galutinai nustatytas.

Remiantis Nestoro kronika, 882 m. variagų kilmės Olegas pasiskelbė didžiuoju Kijevo kunigaikščiu (882-912). Po jo kunigaikščiu buvo Igoris (912-945). Sukūrę valstybę variagai greitai asimiliavosi su slavais. Taip sukurta valstybė susidėjo iš teritorinių darinių, kuriuos valdę kunigaikščiai pripažino Kijevo didžiojo kunigaikščio valdžią. Vladimiras Sviatoslavičius (980-1015) 988 m. oficialiai priėmė krikštą. Krikščionybės atėjimas iš Bizantijos padėjo sustiprinti kultūrinius šių šalių ryšius, bažnyčia turėjo didelę įtaką kultūros ir teisės stiprėjimui Rusioje. Krikščionybės priėmimo laikais Kijevo Rusia dar buvo didžiausia Europos valstybė, bet vėlesniais amžiais ji ėmė skaidytis į kunigaikštystes.

Rusų kunigaikštystės

Pagrindinis straipsnis: Rusios kunigaikštystės

X-XI a. Kijevo Rusios klestėjimo laikotarpis. Valdant Jaroslavui Vladimirovičiaus Išmintingajam (1019-1054) suklestėjo visas kraštas, buvo pastatyta naujų cerkvių, steigiamos mokyklos ir pan. Spėjama, kad jis Kijevo žemės rusų papročius, papildytus įstatymais ir teismo sprendimais surinko „Rusų tiesoje“. Po jo mirties buvo suirutė, Vladimiras Monomachas (1113-1125) trumpam ją sustabdė. Vėliau prasidėjo totorių-mongolų antplūdis į susiskaldžiusias Rusijos žemes.

Mirus Vladimiro sūnui Mstislavui (1125-1132) Kijevo Rusia suskilo į daug kunigaikštysčių, iš kurių ekonomiškai ir politiškai stipriausios buvo:

Vladimiro-Suzdalės;
Novgorodo-Pskovo;
Haličo-Volynės.

Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė atsiskyrė valdant Jurijui Vladimirovičiui (Monomacho sūnui) (1125-1157), kuris dėl didelių žygių buvo pramintas Ilgarankiu. Valdant Andrejui Bogoliubskiui 1169 m. buvo užimtas Kijevas, o jo brolis Vsevolodas Didysis Lizdas (1177-1212) pasisavino didžiojo kunigaikščio titulą ir paėmė valdžią Novogorode bei Riazanėje.

Haličo-Voluinės kunigaikštystė buvo labai patogioje geografinėje padėtyje XII a. pab. Romanas Mstislavičius (1199-1205) suvienijo Haličo ir Voluinės žemes. Haličo ir Voluinės žemes, po jo mirties, buvo užvaldžiusi Vengrija ir Lenkija, bet Daniilas Romanovičius (1221-1264) vėl jas suvienijo ir dar prijungė Kijevą. 1484 m. rusų kunigakštis pasiskelbė „visos Rusios“ kunigaikščiu ir pareiškė pretenzijas į dalį LDK žemių^[1].

Rusijos imperija

Pagrindinis straipsnis: Rusijos imperijos istorija

XIV amžiuje, nors ir mongolų kontroliuojama, sustiprėjo Maskvos kunigaikštystė. Ivanas IV Rūstusis (1533–1584) tapo pirmuoju Rusijos caru, o kunigaikštystė prisijungė Kazanės ir Astrachanės chanatus bei retai gyvenamą Sibirą. Naująją Rusijos imperiją nuo 1613 m. valdė Romanovų dinastija. Dinastijos atstovas Petras I, valdęs nuo 1689 m., sugebėjo dar primityvioje šalyje pritaikyti Vakarų šalių idėjas ir kultūrą, žymiai modernizuodamas šalį. Jis taip pat perkėlė sostinę iš Maskvos į Sankt Peterburgą.

Imperatorienė Jekaterina, valdžiusi 1767-1796 m., sugebėjo Rusijos imperiją paversti lygia jėga didžiausioms Europos valstybėms. Tuo metu prie Rusijos prijungta ir didžioji dalis Lietuvos bei kitos padalintos Abiejų Tautų Respublikos teritorijos.

Rusijos TFSR

Pagrindinis straipsnis: TSRS istorija

XX a. pradžią žymi masiniai neramumai bei sukilimai – 1905 m. revoliucija nuslopinta, 1917 vasario revoliucija nuvertė Pirmojo pasaulinio karo susilpnintą caro valdžią, o tų pačių metų Spalio Revoliucija į valdžią atvedė komunistus, 1924 m. sukūrusius naują valstybę Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą. 1918 m. vasario 1 d. Tarybų Rusijoje priimtas Grigaliaus kalendorius ir ši diena paskelbta vasario 14-ąja.

Rusijos Federacija

Pagrindinis straipsnis: Rusijos Federacijos istorija

XX a. devintame dešimtmetyje žlugus Tarybų Sąjungai, valstybė skilo į 15 nepriklausomų valstybių, iš kurių Rusijos Federacija didžiausia.

1999

1999 Rusija įvedė kariuomenė ir nemažai karinės technikos, į prorusiškus separatistinius Gruzijos ir Moldovos regionus. Į Gruzijos regioną Abchaziją įvedė 300 rusų karių, o į Moldovos Padnestrę 1 500 kareivių^[2].

2006

Gamtinių išteklių kainos išliekant aukštomis Rusijos politika tampa labiau paremta jos gamtinių išteklių eksportu^[3]. 2006 kilo energetiniai konfliktai tarp jos ir kaimynių: Ukrainos ir Baltarusijos.

2006 spalį po to kai Gruzijoje buvo sulaikyti ir išsiųsti iš šalies Rusijos kariškiai įtariami šnipinėjimu, Rusijos pareigūnai pradėjo masiškai deportuoti Rusijoje gyvenančius gruzinus. Todėl Gruzija pateikė ieškinį Europos žmogaus teisių teismui Strasbūre dėl grubių teisių pažeidimų deportuojant Gruzijos piliečius ir etninius gruzinus^[4].

Rusija taip pat remia Gruzijos separatistinius režimus Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, kurie pasiskelbė nepriklausomi nuo Gruzijos. Šiuo režimus palaiko tik Rusija, tokiu būdu negerbdama Gruzijos teritorinio vientisumo.

2007

2007 balandžio 14 ir 15 dienomis „Kitokia Rusija“ surengtas taikių protestų akcijas numalšino brutualia jėga, milicija ir OMON daliniai dalyvius žiauriai sumušė ir suėmė motyvuodami tvarkos pažeidimais. Buvo suimti akcijų lyderiai: Garis Kasparovas, Aleksandras Ryklinas ir Sergėjus Parchomenka. Po mitingo į gydymo įstaigas buvo atgabenta daugiau nei 150 nukentėjusių žmonių. Mitingų malšintojų veiksmams vadovavo Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas^[5].

2007 balandžio 27-28 dienomis Rusija išprovokavo savo pareiškimais riaušes įvykusias Estijos sostinėje, kur buvo demontuojamas Antrojo pasaulinio karo paminklas. Buvo daugiau nei 100 suimtų riaušininkų ir apie 800 areštuotų, kurių dauguma buvo neblaivūs. Riaušių metu žuvo vienas Rusijos pilietis. Estija apkaltino Rusiją įsikišus į jos vidaus reikalus.^[6]

2008

Kovo mėnesį Rusijoje Dmitrijus Medvedevas išrinktas prezidentu. Transparency International užfiksavo rinkimų pažeidimus^[7].

Rusijos ir Gruzijos karas

2008 rugpjūčio 8 d. Rusija užpuolė Gruziją įsitraukdama į Gruzijos vidinį konfliktą dėl separatistinės Pietų Osetijos teritorijos, prasidėjo Rusijos ir Gruzijos karas. Rusija išstūmė gruzinus iš Pietų Osetijos ir bombardavo Gruzijos miestus. Rugpjūčio 10 d. Rusija okupavo iki tol jos kontroliuota Gruzijos separatistinį regioną Abchaziją ir su separastinio judėjimo lyderiu pradėjo Gruzijos pajėgų puolimą iš Abchazijos pusės. Karą su Gruziją laimėjo per 5 dienas^[8], tačiau nevykdė pasirašytos paliaubų sutarties, neišvesdamas karių iš Gruzijos neseparatistinių teritorijų. Pasibaigus karui Pietų Osetijoje įvykdė gruzinų etninį valymą ir vienašališkai pripažino separatistinių teritorijų nepriklausomybę^[9].